Aplinkos apskaita

Aplinkos apskaitos padėtis apskaitos moksle. A: apskaita; B: tradicinė apskaita; C: aplinkos apskaita; D: ekologinė apskaita.[1]

Aplinkos apskaita (kartais įvardinama kaip darnumo vertinimas arba darnumo apskaita) – apskaitos atšaka, susijusi su ekonominių vienetų (kompanijų, gamyklų, valstybių, ir t. t.) aplinkai daromo poveikio ir aplinkos poveikio ekonominiams vienetams stebėjimu, vertinimu, analizavimu bei ataskaitų teikimu.[2] Aplinkos apskaitos būtinybė auga aštrėjant aplinkosaugos problemoms, nes apskaitos informacijos vartotojai (akcininkai, kreditoriai, darbuotojai, visuomenė, ir kt.) yra vis labiau suinteresuoti daugiau žinoti apie esamą bei būsimą kompanijos įtaką aplinkai, aplinkosaugos reikalavimų poveikį verslui, gamyboje naudojamų gamtinių išteklių būklę, ir pan.

Vykdant aplinkos apskaitą siekiama kurti darnią ekonomiką, kurioje: 1) gamyba būtų vykdoma kuo mažiau kenkiant aplinkai; 2) būtų skatinamas atsakingas gamtinių išteklių naudojimas; 3) gamybos poveikis aplinkai įgautų piniginę išraišką ir būtų įtraukiamas į galutinę produktų kainą (t. y. aplinkai „draugiškesni“ produktai kainuotų pigiau, nei aplinkai kenkiantys); 4) mažėtų valstybės parama teršiančioms industrijoms.[3]

  1. Pagal: Stefan Schaltegger. Corporate Environmental Accounting. John Wiley & Sons, 1998, p. 265
  2. Stefan Schaltegger. Corporate Environmental Accounting. John Wiley & Sons, 1998, p. 5
  3. Andrew Goudie, David J. Cuff. Encyclopedia of Global Change: Environmental Change and Human Society. Oxford University Press, 2001, p. 364-365

© MMXXIII Rich X Search. We shall prevail. All rights reserved. Rich X Search